Gimiau 1946 metų gruodžio 4dienos naktį, Druskininkų ligoninėje. Močiutė sakė, kad tada siautėjo pūga… Ji lydi mane visą gyvenimą.
1964 metais baigiau Leipalingio vidurinę mokyklą ir išvykau į Lazdijus. Dirbdama mokiausi. Baigiau Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Dirbau gamyboje inžiniere mikrobiologe, vėliau medicinos mikrobiologe. Nuo 1964 – 2008 metų gyvenau Lazdijuose, o dabar Druskininkuose.

Mano kūrybos dvasinių turtų dzūkiškan kuparukan sudėliota dar visai nedaug. Vienon lancynukėn – pundelis straipsnių, skelbtų periodikoje, kitoje – literatų almanachuose ,,įsiūti“ prozos ir poezijos skiautiniai, ir… keletas poezijos knygelių:
,,Gimtinės“ laikraščio almanachas ,,Tėviškės vyturiai“ (2005)
Lazdijų rajono literatų kūrybos almanachas ,,Svetimi tarp savų“ (2006)
Neįgaliųjų kūrybos almanachas ,,Ilgesy, benami sielos paukšti…“ (2006)
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos poezijos almanachas ,,Ten sidabro vingy…“ (2007)
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos poezijos almanachas ,,Ten sidabro vingy…“ (2008)
Lazdijų rajono literatų klubo ,,Jotvingis“ almanachas ,,Prie Lazdijos“ (2008)
Poezijos knygelė ,,Akių ramybės ežere“ (2009)
Kun. Tadeus Vallian kunigystės 25 – iui parengta ir sudaryta knygelė ,,Darykite, ką tik jis jums lieps“ (2010)
Parengta ir sudaryta Emilijos Klimavičienės 80 – čiui jos eilių knygelė „Subrandink sieloje gerumą…“ (2010)
Poezijos knygelė „Jausmų sode“ (2011)
Esu Lazdijų rajoninio, ,,Sporto“ laikraščių ir Sveikatos apsaugos ministerijos konkursų laimėtoja. 2011 m. tapau kun. Antano Miluko atminimo literatūrinės premijos laureate.
Nuo 2009 metų – Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, o 2011- ais – Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ tarybos pirmininkė.
Visoje mano kūryboje tarsi baltas drobinis siūlas vinguriuoja viltis. Ją man perdavė mano seneliai, draugai, gyvenime sutikti žmonės ir Dievas. Nepraraskime VILTIES!..

Judo bučinys…

Atskrido paukštis –
Pabučiavo putino uogą…
Ji plyšo iš skausmo…
Nes tai buvo Judo bučinys.
Ant snaigių karpinių
Ištiško Meilės ašaros…
Sustingo raudoni karoliai.
Kas juos surinks?…
Kieno širdį papuoš?

Aš JO delne

Ar tu tiki pasaka?
Aš tikiu…
Aš, kaip šalta balta žiema…
Ledu pavirtusi širdis,
Sušalus skausmo aimana…
Tik Dievo Žodžio ištartis,
Tik stebuklinga JO Žinia
Sulaužo nuodėmingus
Ledo luitus…
Atsiveria aukos šaltinis
Ir auksu spindintis
Purienos žiedas,
Ir žemės kvapas prigimtinis…
O saulė Garbės himną gieda…
Aš jau gyva!
Aš JO delne!

Manos būties – balta diena…

Manos būties – balta diena…
Priglunda snaigės – Dievo bučiniai –
prie šalto veido…
Ir siela, meilės alkana,
kažkur pusny, –
ją Artimas sušaldė.
Sustingę ašarom jausmai,
saulėkaitoj varvekliais blizga…
vilioja tylą atspindžiais, –
lyg kardo ašmenys
širdin įsminga…
Ir krinta kruvini vilties lašai,
apšlaksto sniegenos krūtinę,
ištykšta spanguolių dažais,
pavirsta akmeniu rubino…
Suversiu rožinį iš jų,
malda sušildysiu
vilties karolius…
Ant balto apsiausto pūgos
pabersiu slėpinius būtovės …
Gal Meilės angelas surinks
ir perduos JAM
sugrudusios širdies svajones?.. 

Mes, kaip ir moterys, skleidžiame  nepakartojamą aromatą…

-Pasiruošk priimti šviesą! – nors ir tyliai, bet grėsmingai sušuko išbrinkusi ir išsipūtusi kaip nėščios moters pilvas morkos sėkla, pratęsdama augalų giminę – gimdydama mane. Po šių žodžių ji tuoj pat netvarkingai suplyšinėjo į skiautes ir liko tik negyva išnara. O man jau reikia pačiai ,,pataikyti į koją”. Žmonių moterys taip pat patiria daug skausmo, išeikvoja jėgų ir energijos, kol jų vaikeliai išvysta Dievo sukurtą šviesos pasaulį. Kartais reikia ir gydytojų pagalbos. Aš turiu savo pastangomis bandyti pro ledo plokštę ,,iškišti nosį“. Žemės guoliavietėje tamsu, šlapia ir šalta. Baisu. Keletą kartų pabaksnojau viršūnėle, bet pajaučiau tik siaubingą šalčio dūrį… Kažin kas bus toliau? Jau išlindo uodegytė – šaknies pradžia. Per ją aš maitinsiuos ir augsiu. Kodėl Dievas taip sutvėrė? Gyvūnų karalystėje žinduoliai vaikus maitina pienu, jais rūpinasi, pataikauja. Ypač gera augti žmonių vaikams. Kai jų motina neturi pieno, tai perka iš parduotuvės įvairius maistingus mišinius. O vėliau jau priklauso nuo to, kiek turi pinigų: tėvai maitina viso pasaulio gėrybėmis, arba – tik atliekomis iš šiukšlyno. Tiesa, augalų karalystėje šiukšlynai – tai aukso kasyklos. Saulė, vanduo, oras, bakterijos iš tų atliekų pagamina skaniausius gėrimus. Mes juos geriame, augame ir gyvename. Sparčiai augau ir aš.

Rudenį mano šaknis jau buvo subrendusi, prisipildžiusi saldžių oranžinių sulčių. Aš tapau tikra gražuole – oranžinuke, tiesiog netilpau man skirtoje žemės ertmėje ir veržiausi į gyvūnų, žinoma, ir žmonių pasaulį. Čia turėjau įvykdyti savo paskirtį – atiduoti nuostabųjį karotiną, sukauptus vitaminus ir mineralines bei organines medžiagas, kad kiti Dievo tvariniai galėtų gyventi. Nes tokia Jo sukurtų gyvybės formų paskirtis Žemėje – atiduoti vienas kitam, aukotis vardan kito.
Vieną rytą į daržą atėjo moteris mane išrovė ir parsinešė namo. Nuplovė, nuskuto, sutarkavo, išspaudė sultis. Jas supylė į gražų, antelėmis išpieštą puodelį ir pakvietė savo sūnelį. Jis sultis gėrė nenoriai… Tik kai iš mamos sužinojo, kad tai – morkų ,,kraujas“, kuris gali sustiprinti jo kraują, vienu ypu ištuštino indelį.

Taip mes, morkos, įsijungėme į cheminių reakcijų grandinę žmogaus organizme. Toks yra amžinas medžiagų apykaitos ratas gamtoje. Gyvybė – mirtis – gyvybė. Kitų mano sesių paskirtis yra užauginti sėklas. Jas pavasarį pasodina į žemę. Morkos išleidžia vamzdelio formos stiebus, išvagotus eterinių aliejų takų. Stiebo viršūnėje išsiskleidžia tarsi skėtis daug plonų žalių siūlelių. Dėl jų mus ir vadina skėtinių šeima. Ant tų siūlelių tarsi šerkšno pūkeliai pražysta smulkūs balti žiedai. Jų nektaru mėgaujasi bitės. Rudenį morkos subrandina sėklas. Eteriniai aliejai mums suteikia ypatingą specifinį kvapą. Tai – nuostabiausi kvepalai. Mes, kaip ir moterys, norime skleisti nepakartojamą aromatą. Juo labiau, kad jį pasigaminame pačios. O žmonės už tai moka didelius pinigus.

Didžiuojuosi, kad aš, saulės vaikas –morka, esu taip vertinama ir mylima. Lietuviai mumis pradėjo gardžiuotis XVI amžiuje.

Kralikų pamokymai

Rudenį vyras iš vienos kralikės vados atskyrė tris patelas.. Kralikaitės augo, dzykavojo, atiajo čėsas ir pacinukų inlaic, kad galėtų pasbovyc ir kralikų giminį padzidzyc. Cik atdaris klėtkos duralas, pamatė čiupkų pūkų. Čiuptelėjis giliau, rado pakavotus krutancus vaikucius. Tadu suprato, kad neapsižūrėjo atskirdamas. Pasrodo, tarp moteriškos giminės papuolis pacinas. Dar rozų peržūrėjis, pacinų iškėlė in kitų gardų. Po poros nedėlių kralikucių atsivedė ir antra kralikė. Pirmucinės vaikuciai jau buvo atdengci ir krutėjo savo guolin. Kitos – dar giliai pūkuosa pakavoci. Dzienos ricinos, kralikucai augo. Pirmuciniai jau graitai lakiojo po klėtkų. Abidzvi mocinėlės draugiškai gyveno, jų vaikuciai augo kap an mielių. Vyras,vienų rozų atnešis vakarienį, pamatė, kad antros kralikės lizdas tuščias. Dar giliau pakapstė, ir nieko…

Ščyrai apžūrėjis, kralikucus pamatė pirmucinės patelės lizdi. An jų šokinėjo dzidesnieji.
–Ale kas dar ca pasdarė?, – mislino gaspadorus. Ir tuoj jam galvon dzingtelėjo: gi dar dziedulis porino, kad tep miški darydavo zuikių patelės. Jos, radį paliktus zuikucus, priglausdavo, papenėdavo… Tai gal ir šita pritrūko pienuko… O gal šilcau rozu gyvenc? Nežinau. Cik kap televizorun ragiu vaikų žudzymo ir atsirakojimo rodzymus, pamislinu: „Dzievuliau, ratavok, ba jau kiba velnias apsėdo? Kodėl žvėrukai ir gyvulukai turi supracimų, o žmonių protas išajis in miškų ir nuskindis pūščion…

BRANDUMA

      Poezijos ir kitų menų mėgėjų
      asociacija „Branduma“

Byra mintys iš širdies kraitelės,
Rausta saulė nuo dainų senjorų.
Ant randuoto mūsų metų kelio
Neria laikas brandžią žodžių skarą.
Dega viltys, šviečia meilės akys,
Uoliai saugom mūs tėvų vertybes.
Mintį, žodį nešam tarsi žvakę –
Auga gėrio medis iš tamsybės.

BIBLIOTEKA

      Druskininkų sav. viešosios
      bibliotekos atidarymo proga

Brangiausi čia klodai lyg perlai sudėta

Iš protėvių žodžių, minčių ir širdies.
Brandinta, atverta per laiką grublėtą,
Lemtingi šaltiniai tautų išminties.
Ir keičiasi žmonės, ir amžiai, ir eros,
O knygų namuos visada jie gyvi.
Taip plaukia laivu Odisėjas Homero,
Euklidą suranda studentė guvi…
Kur gausit karščiausią naujieną ar žinią?
– Ateikit pas mus! Nuoširdžiausiai vadinam…

KNYGA

Kas duota tik žmogui iš Dievo pažinti
Nuo amžių pirmųjų lig mūsų dienų,
Yra sudėliota, skrynelėj supilta
Gausybė ženklų įvairiausių kalbų.
– Atverk ją! Tau skirta ne vienas iš jų…

Knygos džiaugsmas

Liečiu lapus lyg mylimojo plaukus,
Nutvilko lūpas laiko virpulys,
Ir džiaugsmas, tarsi kūdikio sulaukus,
Iš knygos sukrenta pro atviras duris
Į širdį, metų rankom išnešiotą,
Per skausmo liepsną, ašarų upes.
Priklaupia jis po obelim šakota, –
Ir vėl naujus personažus atves…
Taip keičias lapai, paskirtys, idėjos,
Žmonių gyvenimai, istorija, žinia…
Taip neša knygą – ugnį Prometėjo
Per amžių tamsą iškilioji žmonija.

Močiutei Malvinai

1
Taip švelniai priglaudei
Prisiminimų delnus
Prie mano kryžiaus esaties.
Pabėrusi žodžius palaimos,
Užkūrei žiburį vilties.
Virpėjo rožinio karoliai,
Malda lašėjo per metus.
O meilėj pamirkytą duoną
Aukoji laikmečio pietums.

2
Atminties albume nerandu Tavo žodžių.
Juos nuplovė audringo likimo banga.
Basomis vėl klajoju po balzganą sodžių.
Atminties albume nerandu Tavo žodžių.
Ant uogelėm barstytų bruknynų paklodžių
Šokinėja paklydus vaikystė nuoga…
Atminties albume nerandu Tavo žodžių.
Juos nuplovė audringo likimo banga.

Mano miestas
(Druskininkams)

Čia žemės ir jūros keliai išsiskyrė –
Jų meilė pavirto kristalais sūriais.
Šią paslaptį saugoja kopos Dzūkijos,
O ilgesio dainą kartoja šilai.
Iš jotvingių rankų almena šaltinis,
Skaidri jo versmė čia sužimba „Rasa“.
Po Raigardą klaidžioja klevas auksinis
Ir ieško čiurlioniškų fugų laike.

Čia „Žilvinas“ „Eglę“ laimingai surado,
Ir pasaką naują sukūrė žmogus.
Gyduoliai šaltiniai, pušų kolonados
Išgydo ir kūno, ir sielos skausmus.

Senolių legendos pavirsta tikrove,
Gydyklos ir parkai pilni paslapčių,
Arenoj pusnynai pažyra po kojom –
Tai miesto stebuklai – atvykti kviečiu.

Meilės pėdos žiemos laike

Širdies skausmas
glaudžias prie pušies.
Ji akimirksniu baltai pražyla.
Vėjas,
užsimetęs kailinius pusnies,
liepą
snaigių auskarėliais
apkabina…
,,

Sielos šaltis išbarstytas
snaigių karpiniuos…
Įvynioki juos į pūgą, vėjau!
Ir sušildęs vakaro delnuos
Meilės kodą
neški Prometėjui.
,,

Įdedu į snaigės vokelį
širdies atsidūsėjimą.
Atiduodu vėjui…
Nuskraidink, drauguži,
ilgesio žinelę
tam, kuris jos laukia…

Ir pagirdyk
troškulio deginamą
jo širdį…

O Kristau!

Iš įsčių Dangaus atėjai į pasaulį,
Kur sielos vis alksta Tiesos ir Šviesos.
Tave dovanoja mums Tėvas kaip saulę,
Kaip žiburį mūsų kelionės klaidžios.

Tik mano širdy vargana prakartėlė, –
Ateiki, sušildyk ją meile kilnia.
Aš trokštu vėl tapti mažu kūdikėliu
Ir suptis meilingojo Dievo delne…

Malda prisiglausti prie Viešpaties žvilgsnio,
Jo Žodį auginti kartu su Tavim,
Palieski mane ir palaiminki žingsnį,
O Kristau, Kalėdų šventų šurmuly.

Prisiimu naštą kaip šieno šiaudelį,
Su broliu nešu ją ir ieškau Tavęs.
Tikėjimas, Meilė, mažytė plotkelė,
Lai tiesina kelią į Tėvo menes.

Brendu per metų išbarstytą rasą

Brendu per metų išbarstytą rasą,
Jų skausmo ugnį, atstumtųjų sniegą.
Apdeginta, sušalusi ir išduota,
Vėl patenku į Dievo Meilės upę.

Išmaudyta ir Jo Gailestingumo atgaivinta,
Imu naujos Vilties žvakelę…
Ir taip einu, einu link Amžinybės vartų…
Taip gyvenu, džiaugiuosi ir verkiu,
Klumpu, keliuos… ir meilę dalinu.