Kartais griežta, kartais kantri, kartais įžvalgi, o kartais liūdnai nenuovoki Olivija Kiteridž yra į pensiją išėjusi mokytoja. Ji bamba dėl pokyčių mažame Krosbyje ir visame pasaulyje, tačiau ne visuomet pastebi, kaip keičiasi aplinkiniai žmonės – netgi suaugęs sūnus, kurį slegia neracionalus jos prieraišumas, ir vyras Henris, kurio atsidavimas santuokai virto ir palaima, ir prakeiksmu.
Miestelio gyventojams grumiantis su dideliais ir mažais iššūkiais, Olivija vis geriau supranta ir įvertina savo gyvenimą – kartais skausmingai, bet visuomet negailestingai atvirai.
Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo.